Kai tik grįžau iš darbo, kaimynė pradėjo ant manęs šaukti:
„Nustok taip triukšmauti, nuo tavo balsų man jau skauda galvą.“
Iš karto nesupratau, apie ką ji kalba, juk visą dieną nebuvau namuose.
Tada su siaubu suvokiau, kad jau du mėnesius, kol manęs nebūdavo, kažkoks svetimas žmogus slapta ateidavo į mano butą. Norėdama sužinoti tiesą, nusprendžiau pasislėpti po lova ir jo palaukti…
Grįžau namo pavargusi ir pikta, svajodama tik apie tylą ir dušą, bet prie pat durų mane sustabdė kaimynė iš apatinio aukšto. Ji atrodė susierzinusi ir iš karto pradėjo kalbėti pakeltu tonu, net nepasisveikinusi.
– Nustok taip triukšmauti, – pasakė ji. – Nuo tavo balsų man plyšta galva.
Aš sutrikau ir iš karto nesupratau, apie ką ji kalba.
– Kokie balsai? Kada? – paklausiau.
– Šį rytą, – atsakė ji. – Mane pažadino triukšmas tavo bute.
– Tai neįmanoma, – pasakiau. – Aš išėjau iš namų aštuntą ryto ir grįžau tik dabar.
Kaimynė papurtė galvą ir užtikrintai pasakė, kad garsai sklido būtent iš mano buto. Pasak jos, tai buvo apie devintą ryto. Ji net buvo pakilusi pas mane ir beldė į duris, bet niekas neatidarė. O po to, jos žodžiais, triukšmas staiga liovėsi.
Aš pradėjau nervintis ir bandžiau rasti bent kokį paaiškinimą. Pasakiau, kad namuose nieko negalėjo būti. Ji pasiūlė kviesti policiją, manydama, kad tai galėjo būti vagys. Aš atsisakiau ir pasakiau, kad galbūt tiesiog pamiršau išjungti televizorių.
Įėjau į butą ir viską atidžiai apžiūrėjau. Daiktai buvo savo vietose, durys nebuvo išlaužtos, bute vyravo tyla. Jokių pėdsakų, jokių garsų. Išėjau pas kaimynę ir pasakiau, kad greičiausiai ji suklydo. Abi nusprendėme, kad tai buvo nesusipratimas. Tą vakarą stengiausi nusiraminti, bet kitą dieną istorija pasikartojo. Kaimynė vėl mane sustabdė ir pasakė, kad tą dieną iš mano buto girdėjosi moters klyksmas.
Tą akimirką man pasidarė tikrai nejauku. Supratau, kad kol manęs nėra namuose, ten vyksta kažkas keisto.
Tą naktį beveik nemiegojau. Mintys nedavė ramybės, ir ryte priėmiau sprendimą. Paskambinau vadovui, pasakiau, kad blogai jaučiuosi, ir likau namuose.
7:45 atidariau garažą, išvažiavau automobiliu taip, kad kaimynai mane pamatytų, tada išjungiau variklį ir atsargiai įvariau automobilį atgal. Grįžau namo ir pasislėpiau miegamajame po lova, stengdamasi kvėpuoti kuo tyliau. Širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog ją girdės visas namas.
Kelios valandos praėjo visiškoje tyloje. Jau pradėjau galvoti, kad kraustausi iš proto, kai apie vienuoliktą ryto išgirdau, kaip atsidaro įėjimo durys.
Žingsniai buvo ramūs ir užtikrinti, tarsi žmogus tiksliai žinotų, kur eina. Jis perėjo koridoriumi ir įėjo į miegamąjį. O tada aš pamačiau jo veidą…
Kai pamačiau jo kojas, man viskas iš karto tapo aišku. Tai buvo mano buvęs vaikinas. Mes išsiskyrėme prieš du mėnesius, ir tą akimirką prisiminiau, kad taip ir neatsiėmiau iš jo atsarginių raktų.
Jis puikiai žinojo mano dienotvarkę ir ateidavo čia, kai manęs nebūdavo namuose. Ir jis buvo ne vienas. Jis atsivesdavo čia kitas moteris, darė tai tyčia, iš keršto, manydamas, kad turi tam teisę.
Išlindau iš po lovos, ir, pamatęs mane, jis išblyško. Aš nieko neaiškinau ir nieko nesiaiškinau. Iš karto iškviečiau policiją ir pateikiau kaltinimus dėl neteisėto patekimo į privačią teritoriją.
Tą dieną galutinai supratau, kad kartais pats baisiausias nepažįstamasis yra tas, kurį kažkada labai gerai pažinojai. ☹️☹️☹️
